Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- Preromantizmo literatūra
- Aušra (Auszra)
- Baranauskas
- Basanavičius
- Biliūnas
- Daukantas
- Ivinskis
- Kraševskis
- Krėvė
- Kudirka
- Lazdynų Pelėda
- Lietuvių spauda ir jos kūrėjai
- Maironis
- Mickevičius
- Petkevičaitė-Bitė
- Pietaris
- Radvilaitė-Mostovska
- Rėza
- Romantinė kraštotyra: L. A. Jucevičius, V. Sirokomlė, A. H. Kirkoras
- Strazdas
- Vaižgantas
- Valančius
- Vienažindys
- Vienuolis
- Višinskis
- Vištelis-Lietuvis
- Žemaitė
- Baironas
- Balzakas
- Čechovas
- Dostojevskis
- Floberas
- Gogolis
- Kolridžas
- Kroicvaldas
- Lionrotas
- Mopasanas
- Pumpuras
- Puškinas
- Skotas
- Slovackis
- Stendalis
- Šileris
- Toro
- Vitmenas
- Vordsvortas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Basanavičius
Jonas Basanavičius (1851–1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio Aušra (Auszra) steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jonas Basanavičius – lietuvių tautinio atgimimo simbolinė figūra, dažnai vadinamas „tautos patriarchu“.
Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jis priklausė išsimokslinusių lietuvių valstiečių vaikų „bangai“ (apimančiai kelias kartas), gimusiai XIX a. viduryje ir esmingai prisidėjusiai prie lietuvių tautinio atgimimo kultūrinių ir politinių tikslų realizavimo (Vincas Kudirka, Maironis, Vaižgantas, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga ir kt.).
Basanavičių pirmiausia mokė tėvai ir daraktoriai, paskui jis lankė Lukšių pradžios mokyklą (1863–1866), o 1866–1873 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Ši mokykla iš kitų išsiskyrė tuo, kad joje buvo įvestos ir dvi savaitinės lietuvių kalbos pamokos. Jau gimnazijoje Basanavičius išstudijavo beveik visą anuomet prieinamą istorinę literatūrą apie Lietuvą – Jono Dlugošo, Aleksandro Gvanjinio, Martyno Kromerio kronikas, Juozapo Ignoto Kraševskio raštus ir kt. Jauno gimnazisto kultūrinę savimonę smarkiai veikė lenkų istorinio ir literatūrinio romantizmo tradicija (Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, Vladislovas Sirokomlė, Henrikas Senkevičius). Lietuviškoji Basanavičiaus savimonė išsikristalizavo ne iš karto: gimnazijoje ir universitete Basanavičius savo asmeninius užrašus – dienoraščius, užrašų knygeles – dar rašo lenkiškai, pirmąkart atvykęs į Vilnių ant Neries kranto lenkiškai niūniuoja „Wilija naszych strumieni rodzica“ („Vilija, mūsų upelių matutė“). Basanavičius autobiografijoje užsimena, kad jis susipratusiu lietuviu tapo studijuodamas Maskvos universitete. „Atsiversti“ į lietuvybę paskatino bendravimas su kitais ten studijuojančiais lietuviais ir Simono Daukanto traktatas Būdas senovės lietuvių – kalnėnų ir žemaičių (1845). Šio istoriko raštai paskatino Basanavičių aiškiai suvokti istorinį ir kalbinį lietuvių tautos savitumą ir atsiriboti nuo „bendrosios tapatybės“ modelio, būdingo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorinei tradicijai (gente Lituanus, natione Polonus). XIX a. pabaigoje tai buvo radikali mintis, verčianti perinterpretuoti visą Abiejų Tautų Respublikos praeitį – Lietuvos „aukso amžius“ nukeliamas į pagonybės laikus, o Liublino unija pradėta laikyti nesėkmingu politiniu sprendimu, Lietuvos nusilpimo priežastimi. Basanavičius tautybę suvokė kalbiniu principu – lietuviais save gali laikyti tik tie žmonės, kurių gimtoji kalba – lietuvių. Šiandien mums tai atrodo savaime suprantamas dalykas, bet XIX a. Lietuvoje tokios mintys buvo didelė naujiena ir daug kam atrodė nepriimtinos, ypač bajorijai, kuri didžiavosi savo lietuviška kilme, bet kalbėjo lenkiškai.
Tėvai norėjo, kad Basanavičius taptų kunigu, ir ragino jį stoti į Seinų kunigų seminariją. Bet jaunąjį gimnazistą labiau viliojo mokslininko ateitis, o ne dvasininko karjera. Būdingas XIX a. kartų konfliktas (sutana arba gyvenimas be tėvų paramos) įspaudė ryškų pėdsaką daugelio XIX a. lietuvių šviesuolių likimuose – Basanavičiaus atvejis kiek įdomesnis tuo, kad jam pavyko tėvus geruoju įkalbėti leisti jį studijuoti Maskvoje. Nors tėvas buvo prisiekęs „nė skatiko neduoti“, per kelis vasaros mėnesius konfliktą pavyko užglaistyti. Vėliau Basanavičius savo šeimą įvairiopai rėmė.
Maskvos universitete Basanavičius studijavo 1873–1879 m. Iš pradžių jis įstojo į Istorijos-filologijos fakultetą, bet nuo 1874 m. rudens semestro perėjo studijuoti medicinos. Mediko diplomas jam buvo suteiktas 1879 m. birželio 11 d. Nors pats Basanavičius apie savo medicininę kvalifikaciją buvo kuklios nuomonės, jo būta labai gero gydytojo. Šiandien retokai beprisimename, kad jis publikavo straipsnius prestižiniuose medicinos žurnaluose, o Bulgarijoje 1891 m. išleista jo monografija Bulgarijos sanitarijos etnografijos medžiaga susilaukė didelio atgarsio mokslinėje spaudoje. Ši knyga iki šiol laikoma vienu iš pagrindinių Bulgarijos medicinos istorijos veikalų. Basanavičius visą gyvenimą sėkmingai vertėsi medicinine praktika, jam niekada netrūko pacientų, o tuo pačiu ir solidžių pajamų – tai irgi liudija puikią gydytojo kvalifikaciją.
Baigęs studijas, Basanavičius dairėsi darbo. Nuo 1880 m. spalio iki gruodžio jis bandė verstis gydytojo praktika Maskvoje. Tačiau ten įsitvirtinti jam nepasisekė – mieste dirbo daug patyrusių daktarų, o pacientai nepatikliai žiūrėjo į jauną absolventą. Basanavičius kreipėsi į savo studijų laikų kolegas bulgarus, ar neatsirastų vakuojanti gydytojo vieta Bulgarijoje. Tuojau atėjo atsakymas, kad jam siūloma dirbti Lomo (kitur rašoma Lompalankos, Lom Palankos) miesto ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Basanavičius nedvejodamas šį pasiūlymą priėmė. Lome jis gyveno ir dirbo nuo 1880 m. vasario 7 d. iki 1882 m. gegužės 29 d. – kiek ilgiau nei dvejus metus. Basanavičiui sekėsi gerai – jis sėkmingai gydė ligonius, modernizavo ligoninę, vizitavo aplinkiniuose kaimuose. Bulgarijos valdžia jam mokėjo puikų atlyginimą – neilgai trukus Basanavičius ne tik grąžino studijų laikais susidariusias skolas, bet ir sukaupė pakankamai santaupų, kad kelerius metus galėtų gyventi vien iš jų.
Medicina garantavo Basanavičiui pragyvenimą, bet savo dvasines jėgas jis skyrė Lietuvos praeities tyrinėjimams ir tautiniam atgimimui. Pirmąją poleminę publikaciją apie Lietuvos istoriją Basanavičius išspausdino dar studijuodamas Maskvos universitete 1875 m. Dirbdamas Bulgarijoje, jis jau reguliariai rašė istorinio ir patriotinio pobūdžio publicistiką. Iškalbingi Prūsijos lietuvininkų spaudoje (Naujajame keleivyje, Lietuviškoje ceitungoje ir kt.) paskelbtų Basanavičiaus straipsnių pavadinimai: „Atsiminkim!“, „Rubežiai ir skaitlius Lietuvos tautos“, „Kam teks tėvynė mūsų“, „Vai, pabuskie, o Lietuva!“.
1882 m. gegužės 29 d. Basanavičius atsisako tarnybos Lomo ligoninėje ir Dunojumi išvyksta į kelionę po Europą. Pagrindinė išvykimo priežastis buvo pasikeitusi politinė situacija Bulgarijoje. Jis lankosi Belgrade, Zagrebe, pusmetį gyvena Vienoje. 1882 m. lapkričio–gruodžio mėn. Basanavičius trumpam buvo sugrįžęs į Lietuvą – bandė išgelbėti savo brolį nuo tarnybos caro kariuomenėje, tačiau nieko nepešęs vėl išvyko į užsienį. Nuo 1882 m. gruodžio 19 d. iki 1884 vasario 1 d. Basanavičius gyvena Prahoje, o nuo 1884 m. vasario 2 d. iki balandžio 16 d. – vėl Vienoje.
Šis dvejus metus trukęs klajonių laikotarpis – romantiškiausias ir laimingiausias Basanavičiaus gyvenimo etapas. Basanavičius lankosi istorijos ir archeologijos muziejuose, užmezga daugybę pažinčių su serbų, kroatų, čekų ir kt. tautų atgimimo dalyviais, nuolat susirašinėja su visais žymesniais lietuvių visuomeniniais veikėjais (gausi Basanavičiaus korespondencija iki šiol nėra iki galo ištyrinėta). Tuo metu galutinai susiformuoja lietuviškoji Basanavičiaus istoriografinė koncepcija: jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad lietuviai yra senos trakų tautos palikuonys, paskutinieji didingos jų civilizacijos ainiai. Anot Basanavičiaus, trakų valstybė kadaise klestėjo dabartinės Bulgarijos teritorijoje, ji paklojo pamatus šiuolaikinei Europai, bet neatlaikė vėlesnio barbarų antplūdžio. Tiesioginiai trakų civilizacijos paveldėtojai esantys lietuviai, išlaikę savitą kalbą ir kultūrą tolimoje šiaurėje. Visą gyvenimą Basanavičius nepalaužiamai laikėsi šios romantiškos hipotezės, muziejuose ir archyvuose nepailsdamas ieškojo abiejų tautų giminystės įrodymų, o svarbiausiu savo moksliniu veikalu laikė 1921 m. išleistą studiją Apie trakų-prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon.
Dveji kelionių metai buvo Basanavičiui svarbūs ir asmenine prasme. Prahoje jis 1883 m. susipažino su savo būsimąja žmona Gabriele Eleonora Mol. Po kelių mėnesių draugystės ir dramatiško laikino išsiskyrimo jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje. Nederėtų šio įvykio laikyti nereikšmingu Basanavičiaus gyvenimo epizodu. Elė (kaip jis švelniai vadino savo žmoną) buvo didžioji Basanavičiaus meilė. Esame įpratę įsivaizduoti Basanavičių seną ir žilą, bet Prahos gatvėmis vaikščiojo jaunas elegantiškas vyras, veikiausiai nesiskundęs damų dėmesio stoka ir mokėdavęs žvilgsnį nukreipti ne vien į romantiškus tolius – apie Elę autobiografijoje jis rašo: „Buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios vopios figūros su puikiumi biustu.“ Niekur kitur – tik Prahoje, tik Elės draugijoje galime pajusti energingą jo pulso plakimą, ugningą žvilgsnį, jausmų kvaitulį. Viename savo dienoraščio įrašų Elė Basanavičių prisimena taip: „Mano Hanušas buvo neįprastai rimtas ir nekalbus, o aš dėl to labai nerami ir nepatenkinta. Bet staiga atsidūriau jo glėbyje, jis prispaudė mane prie širdies, pabučiavo ir paprašė, kad sakyčiau jam Tu.“ Prahoje praleisti metai – laimingiausias Basanavičiaus gyvenimo laikas.
Tačiau Basanavičiams likimo nebuvo lemta gyventi laimingai – neilgai trukus po vedybų Elei pasirodė pirmieji džiovos požymiai. Nepragyvenusi santuokoje nė penkerių metų ji karščiuodama mirė Basanavičiaus glėbyje 1889 m. vasario 28 d. (senuoju stiliumi – vasario 16 d.) Lomo mieste. Žmonos mirtis, tarytum tragiška cezūra, dalija Basanavičiaus gyvenimą į dvi dalis. Su jos išėjimu Basanavičius tarėsi visiems laikams praradęs asmeninę laimę. Liko tik nuoširdus įsipareigojimas Lietuvai ir visuomeninio gyvenimo rūpesčiai. Šeiminės laimės atsisakymas (o pasiūlymų vesti, kaip prisipažįsta autobiografijoje, netrūko) padeda paaiškinti nepaprastai intensyvią vėlesnę Basanavičiaus visuomeninę veiklą ir gausų jo mokslinį bei epistolinį palikimą.
Praha Lietuvos kultūros istorijoje svarbi tuo, kad būtent joje Basanavičius parengė spaudai pirmąjį Aušros numerį. Žymiąją prakalbą šiam numeriui, tapusią lietuvių tautinio atgimimo manifestu, Basanavičius parašė 1883 m. sausio 28 d. Ją ir kitus turimus tekstus jis paštu iš Prahos išsiuntė į Ragainę, kurioje žurnalas Jurgio Mikšo pastangomis balandžio mėnesį buvo išspausdintas. Tų pat metų vasarą Aušra pradėta slapta platinti Lietuvoje.
Tai, kad Aušra Lietuvai sušvito Prahoje – ne at sitiktinumas. Basanavičius įdėmiai sekė „mažųjų“ tautų kovą už savo teises Austrijos-Vengrijos imperijoje. Čekijoje pavyko įvesti mokymą gimtąja kalba ne tik pradinėse mokyklose bei gimnazijose, bet ir aukštojo mokslo srityje (1862 m. įsteigta Čekijos aukštoji technikos mokykla, o 1882 m. – savarankiškas Prahos čekiškasis universitetas). Basanavičius galėjo tiesiogiai stebėti, kaip čekų kalbinė ir kultūrinė emancipacija perauga į politinį judėjimą, su kuriuo privalo skaitytis ir centrinė imperijos valdžia Vienoje. Prisiminkime, kad Lietuvoje paskutinieji du XIX a. dešimtmečiai buvo bene slogiausios rusifikacijos laikas – po 1863 m. sukilimo mokyklose mokoma tik rusiškai, uždrausta viešai kalbėti lietuviškai, spausdinti knygas lotyniškais rašmenimis, persekiojama Katalikų Bažnyčia, net blaivybės sąjūdis laikomas nusikalstamu. Nesunku suprasti, kad Basanavičių žavėjo sėkminga čekų kova už gimtosios kalbos teises.
Vadindami Basanavičiaus parašytą Aušros prakalbą tautinio atgimimo manifestu, neužgriebiame pagrindinio šio trumpo, bet įtaigaus teksto bruožo – emocinio paveikumo. Prakalboje nedaug deklaratyvumo, labai nuosaikiai, neagresyviai formuluojami lietuvių tautos reikalavimai. Basanavičius netgi nepretenduoja į pirmojo lietuvių „žadintojo“ šlovę, šią garbę atiduodamas Mažosios Lietuvos spaudai. Tad kodėl šiai prakalbai – ir Basanavičiaus publicistikai apskritai – tenka tokia svarbi vieta mūsų tautinio atgimimo istorijoje? Basanavičius prabilo reikiamu laiku, kai latentinis, aiškiai dar nesuvokiamas, bet emociškai jau paveikus tautiškumo jausmas lietuvių visuomenėje reikalavo atviro žodžio, įtaigių simbolių ir metaforų. Basanavičius nujautė tautinės tapatybės emocinį pagrindą ir pasiūlė lietuviams tokį pasaulėjautos modelį, kuris iki šiol tebelieka varomąja lietuvybės jėga – tai didžiavimasis savo praeitimi, skausmas dėl patirtų istorinių skriaudų ir jausmingas įsipareigojimas kurti geresnę Lietuvos ateitį. Prakalboje raginama imtis patiems keisti niūrią šiandieną – šviestis, atsiminti savo praeitį, skiepyti tautiškumą vaikams – ir tikėtis šviesesnės ateities. Tekstas baigiamas legendinėmis eilutėmis: „Kaip auszrai ausztant nyksta ant źemes nakties tamsybe, o kad taipjau praszwistu ir Lietuwos dwase!“
Autobiografijoje Basanavičius prisipažįsta, kad parašęs šiuos žodžius jis pats graudžiai apsiverkė, ašaromis sudrėkindamas rankraštį. Šį naują, iki tol lietuviams nežinomą jausmą – gerklę gniaužiančią meilę Lietuvai – skaitytojai kaip tik ir atpažino Basanavičiaus žodžiuose. Emocinis Aušros prakalbos užtaisas sukėlė Lietuvoje savotiško kultūrinio sprogimo poveikį, panašų į religinių atsivertimų bangą – perskaitę Aušrą, žmonės atsiversdavo į lietuvybę. Bene įspūdingiausi – Vinco Kudirkos ir Žemaitės atsiminimuose aprašomi tokie atsivertimai.
Basanavičiaus publicistikai būdinga, kad šlovingoje tautos praeityje ieškoma tokių vertybių ir tokių jausmų, kurių pasigendama ir aistringai trokštama dabartyje. Šlovinga praeitis ir tyra kalba sudaro Basanavičiaus propaguotos lietuviškosios tautinės savimonės branduolį. Abu šiuos sandus daugelis lietuvių iki šiol laiko didžiausiomis tautinėmis vertybėmis. Tokia tautinės savimonės forma – tiesioginis Aušros ir aušrininkų įnašas į mūsų kultūros istoriją. Ilgainiui lietuvių valstiečiai išmoko didžiuotis savo kilme ir kalba, o mintis apie Lietuvos valstybę laikyti ne beprasmiu svaičiojimu, bet realiai įgyvendinamu projektu.
Aušros gimimas – vienas didžiausių Basanavičiaus nuopelnų, tačiau ne jo vieno. Neretai kartojamas teiginys, kad Basanavičius buvo Aušros redaktorius. Reikia patikslinti – Basanavičius spaudai parengė tik pirmąjį žurnalo numerį, o vėliau dėl asmeninių priežasčių ir nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (vedybos, nauja tarnyba Bulgarijoje, dvi sunkios ligos 1886 m.) nebegalėjo jo leidybos kontroliuoti. Aušrą pakaitom redagavo Jurgis Mikšas, Jonas Šliūpas, Martynas Jankus ir Juozas Andziulaitis-Kalnėnas.
Sukūręs šeimą, Basanavičius iš naujo kreipėsi į savo kolegas Bulgarijoje dėl darbo šioje šalyje. 1884–1885 m. jis buvo paskirtas Elenos miestelio ligoninės gydytoju, o 1885 m. grįžo į Lomo miestą, kuriame pradirbo iki 1892 m. Tai – vienas liūdniausių jo gyvenimo etapų: 1886 m. Basanavičius du kartus sunkiai sirgo, 1887 m. į jį buvo pasikėsinta (dėl politinių priežasčių) – Basanavičius buvo du kartus peršautas, viena kulka įstrigo arti stuburo, jos niekada nepavyko išoperuoti; 1889 m. mirė jo žmona. Kurdamas šeimą Basanavičius buvo jaunas, energingas vyras, pilnas fizinių ir intelektualinių jėgų. Po penkerių metų, išgyvenęs ligas, pasikėsinimą ir žmonos mirtį, autobiografijoje apie save kalba kaip apie susenusį, ligotą žmogų, „kuone invalidą“ (Basanavičiui tuo metu buvo tik 38 metai).
1891 m. Basanavičiui suteikiama Bulgarijos pilietybė. 1892 m. jis persikraustė į Varnos miestą, kuriame gyveno iki pat sugrįžimo į Lietuvą. Šiame mieste jis iš pradžių buvo paskirtas Varnos valstybinės ligoninės terapinio skyriaus gydytoju, vėliau vertėsi privačia praktika. Basanavičius Varnoje buvo gerai žinomas asmuo, turėjo pažinčių aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, dalyvavo Bulgarijos demokratų partijos veikloje, buvo išrinktas į miesto tarybą, daug nusipelnė Varnos miesto sanitarijos srityje. Varnoje yra Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė. Bet kaip ir anksčiau, didžiąją savo dvasinės energijos dalį jis skyrė lietuvybės reikalams: nuolat publikavo lietuviškoje spaudoje (Aušroje, Varpe, Ūkininke, Garse, Nemuno sarge, Vienybėje lietuvininkų, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje, Tėvynės sarge ir kt.), rašė mokslinius straipsnius ir knygas (Lietuviškai-trakiškos studijos, Medžiaga lietuviškai mitologijai), ragino rinkti lietuvių tautosaką ir pats ją gausiai skelbė (išleido rinkinius Lietuviškos pasakos, Ožkabalių dainos, Iš gyvenimo vėlių bei velnių ir kt.).
Basanavičius kelis kartus bandė gauti oficialų leidimą grįžti į Lietuvą, bet visada sulaukdavo neigiamo Rusijos caro administracijos atsakymo. Situacija pasikeitė tik 1904 m., kai Rusijoje buvo atšauktas lietuviškos spaudos draudimas. Tuo pačiu ir Basanavičiaus veikla nebebuvo laikoma nusikalstama – nors oficialaus leidimo Basanavičius niekada negavo, jis 1905 m. nusprendė grįžti į tėvynę.
Basanavičius apsigyveno Vilniuje ir tuojau pat įsitraukė į audringą tų laikų politinį ir kultūrinį gyvenimą. Tuo metu jis jau buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas, kurį pripažino beveik visų pakraipų lietuvių politinės partijos ir visuomeninės grupės. Vienijantis Basanavičius balsas ir diplomatinis lankstumas buvo labai reikalingi susiskaldžiusiam lietuvių tautinio atgimimo judėjimui. Iš visos intensyvios Basanavičiaus veiklos (kuriai išsamiau aptarti reiktų daug vietos) dažniausiai prisimenami du jo nuopelnai – Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas 1905 m. ir Lietuvių mokslo draugijos, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos mokslų akademija, įsteigimas 1907 m. Basanavičius 20 metų buvo šios draugijos pirmininkas ir tęstinio jos leidinio Lietuvių tauta redaktorius. Tai buvo pirmasis rimtas mokslinis periodinis lietuvių leidinys. Be to, Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą (1907), atidarė pirmąją lietuvių dailės parodą (1907), gelbėjo nuo pražūties Gedimino pilį, kurią 1912 m. buvo ketinama nugriauti. 1913 m. Basanavičius lankėsi JAV, rinkdamas aukas Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams Vilniuje statyti. 1915 m. Vilniuje kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu Basanavičius įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, ir dirbo joje mokinių gydytoju.
Audringas permainas XX a. pradžios Europoje užvėrė Pirmasis pasaulinis karas. Basanavičiui jo metu teko patirti daug materialinių sunkumų, bet kartėlį nuplovė 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Jo signatarai – nuo 1917 m. rudens Vilniuje veikiančios Lietuvos Tarybos nariai – šį dokumentą pasirašė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje (šiandien – Signatarų namai-muziejus) vasario 16 d., 11 val. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybės Aktą, o Taryba jį patvirtino savo parašais.
1920 m. Želigovskio legionams užėmus Vilnių, Basanavičius liko gyventi okupuotame krašte. Kiek įmanydamas jis stengėsi palaikyti lietuvybę, rūpinosi Lietuvių mokslo draugijos veikla ir materialiniu turtu, kovojo už lietuvių kalbos teises, sielojosi dėl agresyvios lenkinimo politikos. Lenkijos valdžia į Basanavičiaus veiklą žiūrėjo priešiškai (autobiografijoje jis mini kratas, cenzūrą, policijos persekiojimą), tačiau drastiškų baudžiamųjų veiksmų prieš jį vis dėlto nesiėmė. Basanavičius kelis kartus lankėsi nepriklausomoje Lietuvoje (Kaune, Palangoje, Ožkabaliuose), Vilniuje iškilmingai buvo paminėtas jo 70 metų jubiliejus, jis buvo išrinktas Lietuvos universiteto garbės daktaru. Šiuo laikotarpiu Basanavičius tampa tikru lietuvių tautinio atgimimo simboliu, lietuvybės sergėtoju ir gynėju okupuotoje sostinėje, jam prigyja „tautos patriarcho“ apibūdinimas.
Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje. Jis buvo iškilmingai palaidotas Rasų kapinėse.
Šiandien prisimenant Basanavičių ir mąstant apie jo nuveikus darbus, būtų negerai apsiriboti abstrakčiais, patetiškais apibūdinimais – tautos patriarchas, atgimimo tėvas. Svarbu įsisąmoninti konkrečius jo veiklos rezultatus. Savotiškas paradoksas yra tai, kad jo paties nuomone didžiausias jo atliktas darbas buvo minėtoji studija Apie trakų-prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon (1921). Dar Basanavičiui gyvam esant daugelis jo pateiktų lietuvių ir trakų giminystės įrodymų buvo paneigta, kalbinio ir kultūrinio paralelizmo pavyzdžiai laikomi neįtikinamais, visam samprotavimui prikišamas diletantizmas. Ypač griežtai Basanavičiaus teoriją sukritikavo Kazimieras Būga, tačiau ir kiti mokslininkai nebuvo linkę Basanavičiaus svarstymų trakologijos temomis traktuoti rimtai. Iš šiandienio mokslo pozicijų žiūrint, didžioji dauguma Basanavičiaus pateiktų teiginių iš tiesų yra spekuliatyvūs ir nepagrįsti: tyrėjas labai jau nekritiškai visoje Europoje ieško senųjų lietuvių-trakų pėdsakų ir lengvai visur jų „randa“, naiviai etimologizuoja žodžius, neadekvačiai interpretuoja tautosaką (jei lietuviai dainuoja apie Dunojėlį – vadinasi, jie gyveno prie Dunojaus; jeigu seka pasakas apie liūtus – vadinasi, kažkada tuos plėšrūnus yra matę...). Kita vertus, ir šiais laikais skaitytojams daro didelį įspūdi jo surinktos medžiagos gausa ir lyginamųjų studijų mastas – Basanavičius buvo romantikas, bet stengėsi savo teiginius kuo įtikinamiau pagrįsti. Pagaliau šiuolaikinės indoeuropeistikos kontekste vis dėlto galima argumentuotai kalbėti apie lietuvių ir trakų kalbų santykius – nors ir kitaip, nei tai darė Basanavičius. Tad jo didysis traktatas netapo kertiniu Lietuvos istorijos akmeniu (kaip to tikėjosi pats Basanavičius), bet moksline prasme nėra visai bevertis. Svarbu suvokti, jog Basanavičiaus trakiškųjų studijų esmė – didingos Lietuvos istorijos paieškos. Šiandien jau sunku be šypsenos priimti jo požiūrį, jog esame visos Europos civilizacijos pagrindas (tai – ideologinis teiginys, ne mokslinė tiesa), bet kas nors juk turėjo lietuvius išmokyti didžiuotis savimi – kaip tik čia Basanavičiui tenka itin svarbi vieta. Be to, Basanavičiaus įnašas į Lietuvos mokslo istoriją neapsiriboja vien trakologija – per 20 metų, kuriuos jis vadovavo Lietuvių mokslo draugijai, Lietuvių tautoje buvo paskelbta daug vertingų mokslinių publikacijų, šioje draugijoje buvo pakloti pamatai Lietuvos aukštam mokslui plėtotis.
Kitas didžiulis Basanavičiaus nuopelnas – gausūs tautosakos rinkiniai. Greta Liudviko Rėzos, Simono Stanevičiaus ir brolių Juškų Basanavičius yra vienas didžiausių mūsų tautosakininkų. Retai kada prisimename, jog mūsų laikais leidžiamos lietuviškos pasakos, kurias visi atsimename iš vaikystės – tai dažniausiai nauji Basanavičiaus rinkinių leidimai. Jo surinkta ir išleista medžiaga iki šiol noriai naudojasi lietuvių etnologijos, mitologijos, įvairių tautosakos žanrų tyrinėtojai.
Politinėje Lietuvos istorijoje Basanavičiaus veikla išliks kaip drąsios, tačiau korektiškos politikos pavyzdys. Nebijodamas svajoti apie nepriklausomą Lietuvos valstybę tais laikais, kai tokios mintys atrodė utopiškos, jis drąsiai formulavo kertinius lietuvių tautinio atgimimo judėjimo reikalavimus. O Lietuvos valstybingumui įgaunant realius kontūrus, niekada neįsivėlė į politines rietenas ir išliko Lietuvos visuomenę vienijančiu autoritetu. Šis drąsos ir korektiškumo lydinys – bene tvariausias Basanavičiaus asmenybės bruožas ir vertingiausias jo visuomeninės veiklos paveldas.
_su_Jonu_Jablonskiu_ir_Motiejumi_Gustaičiu_Francensbade_(dabar_Čekija),_1912_m..LG1512.JPG){kind=link}
